Šunų maras

Šunų maras
Marą gerai atsimena visi, auginę šunis prieš 8 - 10 metų. Tuo metu ši liga nusinešė tikrai daug mūsų augintinių gyvybių ir žmonės, nors kartą su tuo susidūrę, išmoko ilgam - šunis reikia skiepyti! Praėjus epidemijai maras buvo buvo užmirštas ir didžiausią pavojų kėlė parvovirusas, ypač pavojingas mažiems šuniukams. Vyresnio amžiaus šunys vis dažniau likdavo neskiepyti. Kažkur prieš metus vėl buvo diagnozuoti pirmieji maro atvejai, su šiek tiek pakitusia klinika, pradžioje klaidinusia ir veterinarijos specialistus ir gyvūnų augintojus. Dabar galima drąsiai skelbti pavojų - vėl prasidėjo maro epidemija. Beveik kasdieną gydykloje diagnozuojame naujus maro atvejus. Ši liga yra labai užkrečiama ir labai pavojinga. Net laiku pradėjus gydymą tik nedaugelį šunų pasiseka pagydyti. Dauguma gaišta arba juos tenka eutanazuoti norint nutraukti gyvūno kančias.

Serga įvairaus amžiaus, veisliniai ir neveisliniai šunys. Dauguma jų 4-12 metų amžiaus. Bet taip, matyt, yra dėl to, kad jauni šuniukai yra dažniau skiepyjami, o pagyvenusių šunų tarpe yra labai daug nevakcinuotų, dėl pasenusios nuostatos, kad vyresniame amžiuje užtenka paskiepyti tik nuo pasiutligės. Gydymą apsunkina dar ir tai, kad vyresnis šuo sveiksta ir jo organizmas atsistato daug sunkiau nei jauno. Todėl galimybė išgydyti nuo maro 8-10 metų šunį praktiškai lygi nuliui. Dabartinio maro eiga šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Ji yra ne tokia ūmi. Todėl gyvūnų augintojai sunkiai patiki, kad jų tik šiek tiek kosintis šuo susirgo maru. Klasikiniai maro pradžios požymiai - gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda žalsvai gelsvos pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla aukšta kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas gali sunkiau stotis, nepilnai koordinuoti judesius. Esant sunkesniai nervinei formai pasitaiko kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius.

Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius bei kraujo tyrimus. Ir, atsižvelgiant į formą ir sunkumą, gyvūnas gydomas arba eutanazuojamas.

Vienintele patikima priemone išvengti maro - profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Kol kas mūsų gydykloje nepasitaikė nei vieno atvejo, kad maru susirgtų tinkamai ir laiku vakcinuotas šuo. Todėl dar kartą kartojame:

Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat pageidautina papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusus po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti jo imunitetą. 2 kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką.

Dažniausios šunų augintojų klaidos, su kuriomis mes susiduriam savo darbe:

Skiepyti reikia tik jaunus šuniukus, kadangi maru ar kitomis ligomis serga tik jaunikliai.
Mano šuo sveikas, niekada nesirgo, todėl ir skiepyti nereikia.
Serga tik veisliniai šunys.
Šuo vedžiojamas už pavadėlio, su kitais šunimis nebendrauja, todėl ir susirgti negali.
Po skiepų šunys suserga, todėl geriau neskiepyti.
Patikėkit, ne veltui veterinarijos gydytojai primygtinai įkalbinėja paskiepyti gyvūną. Žmonėms, kurie su tuo nesusiduria, tai kartais atrodo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Tačiau kai tenka migdyti jauną, ir prieš tai buvusį sveiką, 2 - 4 metų šunį vien dėl to, kad jis nebuvo laiku paskiepytas ir susirgo maru, skauda širdį ir šeimininkams ir veterinarams.

Marą sukelia pramyxovirusas. Aplinkoje virusas issilaiko nuo 14 val.iki kelių dienų. Atsparus šalčiui (todėl daug ligos atvejų pasitaiko žiemą). Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos.

Šunys užsikrėčia kontakto metu (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius ir tt.

Inkubacinis periodas - 3 - 6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, ivairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvepavimo takų, virkškinamojo trakto, lytinių org . gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną nuo užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visuose šuns išskiriamose išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis.

Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Tai priklauso nuo amžiaus, organizmo atsparumo, kontaminacijos su kitais virusais bei bakterijomis, pažeistų organų ir tt. Pirmoje viremijos stadijoje tik šiek tiek pakyla temperatūra . Savininkas gali nepastebėti jokių negalavimo požymių, arba lengvą organizmo reakcija - mažesnį aktyvumą, šiek tiek sumažėjusį apetitą, konjuktyvitą, viduriavimą. Dažniausiai šie požymiai savaime praeina ir neskubama kreiptis į veterinarijos gydytoją ( ! ). Tai reikškia, kad nepradėdami gydymo, mes duodame laiko virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2 - 14 d., įvyksta antrinis organų infekavimas, vėl kyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, blogai arba visai neėda, mažiau geria, atsiranda pūlingų tirštų išskyrų iš akių, nosies. Nėsčios kalės gali abortuoti. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į vet. gydytoją. Tolimesnė eiga labai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami, dažnos komplikacijos dėl antrinės infekcijos, kuri patenka nusilpus imunitetui ir organų gleivinėms tapus daug imlesnėms įvairiems sukėlėjams.

Yra skiriamos gastrointestinalinė ( vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė ( pūlingis išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių ( šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos ( pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas, nervinė ( epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų traukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė ( nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro forma.

Prognozė - atsargi prie respiratorinės ir gastrointestinalinės formos, nepalanki - prie nervinės formos.

Maro eiga labai įvairi. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas - palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imuninę sistemą ir taip padėti šuns organizmui kovoti su virusu. Specifiniai serumai yra veiksmingi tik viremijos stadijoje, kai klinikinių požymių dar beveik nėra.

Nepaisant visų gydymo priemonių, mirtingumo procentas yra labai aukštas. Pasveikę gyvūnai dažnai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių - tai raumenų tremoras ir tikas, epilepsijos priepuoliai ir tt. Todėl svarbiausia kovojant su maro epidemija - PROFILAKTIKA!

Šaltinis- terjeruklubas.lt