Šunų kirmėlės

Med. m. dr. M. Sriubienė

Helmintozės vienos labiausiai paplitusios parazitinės šunų, taip pat ir žmonių ligos. Graikiškai helmins – kirmėlė. Helmintai gyvena parazituodami svetimo organizmo viduje arba išorėje. Gyvieji organizmai, kurių viduje gyvena helmintai yra vadinami šeimininkais. Kirmėlės gali vystytis keliuose arba viename šeimininke. Geohelmintai tai kirmėlės, kurios vystosi viename šeimininke, tačiau prieš patenkant į šeimininko organizmą kirmėlės kiaušinėliai turi subręsti išorinėje aplinkoje, paprastai tai yra dirvožemis. Helmintai kurių vystymesi vyksta šeimininkų kaita vadinami biohelmintais. Tokie šeimininkai tarpusavyje būna susiję mitybiniais ryšiais. Šiuo atveju besivystančios kirmėlės gali pakeisti nuo dviejų iki trijų šeimininkų(kartais daugiau), kurie gali priklausyti atskiroms gyvūnų grupėms. Šeimininkas kuriame kirmėlė lytiškai subręsta vadinamas galutiniu, šeimininkas kuriame vystosi kirmėlės lerva – tarpiniu. Yra kirmėlių kuriomis gali užsikrėsti ir žmogus, ir gyvūnai. Kirmėlės ne tik vartoja maisto medžiagas, pažeidžia gyvūno audinius, bet ir toksiškai veikia nervų sistemą, gali vystytis mažakraujystė, nuodija vidaus organus ir kt.

Šunų organizme gali parazituoti kirmėlės. Dažniausiai yra randamos apvaliosios kirmėlės, kurios kankina dažniausiai mažus šuniukus, ir plokščiosios kirmėlės, kurios randamos dažniausiai kai šuo turi blusų.

Kartais, kad šuo užsikrėtęs apvaliosiomis ir plokščiosiomis kirmėlėmis galima pamatyti ir be mikroskopo, tačiau kai kurias kirmėles yra gana sunku diagnozuoti. Kartais atsitiktinai suaugusias kirmėles galima pamatyti šuns išmatose.

Labai svarbu yra anksti ir teisingai diagnozuoti sukėlėją, kadangi gydymas kiekvienu atveju yra skirtingas. Svarbu yra atlikti išmatų mikroskopinį tyrimą jeigu yra įtariama kirmėlių invazija.

Kirmėlių invazijos atveju gali būti bet kuris vienas ar visi simptomai: viduriavimas, kartais kraujas išmatose, svorio kritimas, išsausėjęs kailis, bendra prasta šuns išvaizda, vėmimas (kartais su kirmėlėmis). Tačiau kartais gali būti keli ar nebūti ir nei vieno aukščiau išvardinto simptomo . Kartais kirminai gali būti šuns organizme ramybės būklėje ir suaktyvėti stresinėse situacijose, arba nėštumo pabaigoje užkrėsti apvaliosiomis kirmėlėmis tuoj gimsiančius šuniukus. Ką tik gimusių šuniukų organizme kirmėlės aktyvuojasi, šuniukai blogai auga, kirmėlės gali užkimšti šuniukų žarnyną, šuniukai gali žūti.

Apvaliosios kirmėlės


Tai žmogaus ir gyvulių helmintozė, kurią gali sukelti Toxocara canis, toxoscaris leonina. 80-85 % šunų ir kačių perserga toksokaroze ir toksaskaridoze.

Apvaliosios kirmėlės taip pat vadinamos askaridėmis yra dažniausiai randamos kirmėlės šunų ir kačių organizme. Suaugusios kirmėlės parazituoja šuns žarnyne ir maitinasi žarnyno turiniu. Išvaizda primena spageti makaronus – būna apie 20cm ilgio ir 2-3mm pločio.

Tai skirtalytės kirmėlės. Moteriškos lyties kirmėlės gali padėti iki 200 tūkstančių kiaušinėlių per parą, kiaušinėliai yra apsaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio tvirtu apvalkalu ir gali išbūti dirvoje iki kelių metų. Šunys užsikrečia suėdę kirminų kiaušinėlius kartu su žemėmis. Žarnyne iš kiaušinėlio išsilaisvinusi lerva migruoja krauju į plaučius, prasigraužia alveoles, bronchais patenka į nosiaryklę (tuo metu šuniukai gali kosėti ar žiaukčioti) ir per stemplę vėl į šuniuko žarnyną kur virsta suaugusia kirmėle dedančia kiaušinėlius.

Apvaliosios kirmėlės suaugusių kalių organizme gali vystytis netipiškai ir lervos gali išbūti incistavęsi gana ilgą laiką kalės kūno audiniuose. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis lervos gali aktyvuotis ir užkrėsti tuoj gimsiančius šuniukus. Šuniukai yra ypatingai jautrūs kirmėlinei invazijai. Jiems migruojančios lervos gali pažeisti kepenis, plaučius ir smegenis. Suaugusios kirmėlės žarnyne gali sukelti žarnyno uždegimą, dėl to gali sutrikti maisto virškinimas, šuniuko vystymasis ir augimas. Bendrieji simptomai gali būti vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, žarnyno spazmai, mažakraujystė, rachito simptomai, blogas augimas, didelis pilvas. Daugelio kirmėlių buvimas žarnyne gali sukelti šuniuko mirtį. Vaistai nuo kirmėlių neveikia lervų audiniuose ir todėl negalima apsaugoti šuniuko nuo užsikrėtimo kirmėlėmis.

Apvaliosios kirmėlės yra varomos antihelmintiniais vaistais ir nors dozavimas dažnai yra nurodomas ant medikamento pakuotės vis dėlto reikėtų pasitarti su veterinaru dėl teisingo medikamento pasirinkimo ir dozavimo. Dažnai antihelmintiniai preparatai veikia kelias kirmėlių rūšis, tuo būdu pilnai apsaugodami šunis. Antihelmintiniai preparatai yra nuodingi kirmėlėms, tačiau šuo gali jaustis silpnai, jei medikamentai yra vartojami neteisingomis dozėmis.

Kaip skirti vaistus nuo kirmėlių mažiems šuniukams reikia pasitarti su veterinaru. Dažniausiai reikėtų skirti medikamentus maždaug kas dvi ar keturios savaitės iki šuniukams sueis 2 mėn. Ir paskui kas mėnesį iki 6 mėn amžiaus. Kalei tuo metu taip pat turėtų būti pravedamas antihelmintinis gydymas. Kadangi apvaliosios kirmėlės yra plačiai paplitusios gamtoje ir šunys gali pastoviai pakartotinai užsikrėsti jomis reikėtų 2-4 kartus per metus suaugusiems šunims duoti antihelmintinių preparatų.

Šuns kaspinuočiai

Kaspinuočiai (cestodai) parazituoja plonajame šunų ar kačių žarnyne. Kaspinuočiai yra plokšti ir gali būti nuo kelių milimetrų ilgio (echinokokas) iki 2.5m ilgio (taenia hydatigena). Kaspinuočiai maitinasi visu kūno paviršiumi žarnyne esančiomis maisto medžiagomis.

Suaugę kaspinuočiai gyvena šuns ar katės žarnyne, išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kiaušnėliuose randasi kaspinuočio lerva, kuri, kad galėtų vystytis toliau turi patekti į kitą tarpinį šeimininką: tai gali būti ir smulkus žinduolis (pvz. pelė), atrajotojai, ar nariuotakojai (blusa ar utėlė). Tarpiniuose šeimininkuose lerva vystosi iki kitos lervos stadijos. Ši antroji lervos stadija gali užkrėsti šunį, kuris gali praryti tarpinį šeiminką turintį tokią lervą. Šuns organizme maždaug per kelias savaites iš lervos išsivysto suaugęs kaspinuotis.

Plonojo žarnyno parazitas kaspinuotis gali patekti į šuns organizmą netyčia prarijus blusą, arba tie šunys kurie medžioja ir ėda žvėrieną užkrėstą kaspinuočiais arba blusomis gali užsikrėsti kaspinuočiais. Kaspinuočių išvaizda yra nemaloni ir jie mechaniškai žaloja šuns žarnyną ir maitinasi žarnyno maistu. Šuo turintis kaspinuočių su išmatomis išskiria kaspinuočių narelius su kiaušinėliais. Nareliai išmatose primena ryžių grūdelius arba narelių galima aptikti šuns plaukuose aplink išeinamą angą. Dažniausiai kaspinuočių neveikia įprastiniai antihelmintiniai preparatai. Duodant medikamentus reikia įsitikinti ar jie turi poveikį kaspinuočiams. Reikia klausti veterinaro patarimo.

Naudota literatra: S. Juknevičius, R. Jucevičius „Žvėrių ir paukščių užkrečiamosios ligos“, Vilnius 1996

bimas.lt