Rampuro kurtas (Rampur Greyhound, Šiaurės Indijos kurtas)



Šis kurtas kilęs iš Rampuro
srities Indijoje (kažkur tarp Delio ir Bareilio). Juos veisė Ahmed Ali Khan
Bahadu, naudodamas galingus ir nuožmius tazus, afganų kurtus ir greihaundus –
pastarieji buvo paklusnesni, tačiau ne tokie atsparūs. Iš tazų ir afganų kurtų
šunys paveldėjo akylą žvilgsnį ir ištikimybę, iš greihaundų – didelį greitį. Su
Rampuro kurtais medžiodavo šakalus, taip pat ir liūtus, tigrus, leopardus,
elnius. Šie šunys buvo itin populiarūs prieš šimtą metų, kai su prekybininkais
migravo į Rajputaną, Centrinę Indiją ir
Bengaliją. Medžiotojai su šunimis susirinkdavo dar prieš saulėtekį ir
keliaudavo medžioti. Dalis jų daužydavo krūmus, kol pabaidydavo žvėris, o
tuomet belikdavo paleisti kurtus. Po medžioklės, kad šunys atsigautų, juos
maudydavo baseine, vonioje ar kitame vandens šaltinyje. Po 1947 metų daugelis
šunų aktyviai kryžminti su greihaundais ir liko nedaug grynaveislių Rampuro
kurtų.



Rampuro kurtas nuaugęs taip, kad
įveiktų didelius atstumus dideliu greičiu. Turi nepaprastai tvirtą sukandimą ir
pats yra labai stiprus – teigiama, kad šis kurtas gali pargriauti bulių.

Dabar Rampuro kurtai auginami
kaip medžiotojų pagalbininkai, padedantys prasimanyti maisto ar atsikratyti
kenkėjų. Vis dėlto dabar medžioklė Indijoje smukusi ir šių šunų žymiai
sumažėjo, kadangi tarp turtingųjų nebemadinga laikyti kurtus ar su jais
medžioti, o vargingiesiems tokį šunį išlaikyti sunku.

Draugiški su žmonėmis, gerai
sutaria su kitais šunimis. Labai švarūs. Gali atrodyti tingūs, tačiau prireikus
tampa labai energingi. Nepatyrusiam žmogui Rampuro kurtų žaidimai atrodo baisiai
– jie greitai bėgioja ir trenkiasi vienas į kitą su didele jėga. Neblogi
sargai, linkę saugoti savo šeimą, tačiau paprastai paklūsta tik vienam žmogui.

Rampuro kurtas nebus laimingas
mažame bute – jam reikia daug erdvės. Tai sveiki, ilgaamžiai šunys, nelinkę
sirgti paveldimomis ligomis. Kartais pasitaiko ligų, būdingų visiems kurtams,
pvz., kaulų vėžys. Tokio šuns savininkas turi stengtis, kad jo kurtas nemiegotų
ant plikos žemės (arba duoti jam daug vitamino A).



Rampuro kurtai taip pat jautrūs
anestetikams, o jų kraujyje daugiau raudonųjų kūnelių, negu tradicinių veislių
šunų mėginiuose.

Patinų ūgis 60 – 75 cm, kalių –
55 – 60 cm. Sveria 27 – 30 kg. Kaukolė plokščia, nosies nugarėlė turi būdingą
išlinkimą, kuris vadinamas „romėniška nosimi“. Akių spalva keičiasi nuo
geltonos iki auksiškai rudos. Krūtinė gili. Kalas ilgas, raumeningas, platokas,
truputį skliautuotas. Kojų pirštai lankstūs, netgi gali šiek teik palinkti
atgal.

Spalva pelės pilkumo, žila (šios
spalvos kurtą daro nepastebimą miške), tigrinė, balta, kartais juoda. Nors
pastaroji spalva ir labai retai, ji ypatingai vertinama.







šaltinis:agiesha.blogas.lt

Oho, koks kūdas. Neee, nė už ką neauginčiau.

Tikrai nepatinka, negražūs..

Šie nėra mėgiamiausi, bet irgi patinka.

Galima sakyt, kad nebeegzistuoja šita veislė.

Man tų didelių kurtų išvaizda beveik visada vienoda.
Gražus ir tiek.

Pasirodo kurtai manęs visai nežavi...

Mano draugo krikšto tėvas turi ir buvo atsivežęs, tai jis mane apuostė ir dar paglostomas leidosi, bet dėl lieknumo tai baisu.

Taisė Rasa.