Pateikiame įžymaus Didžiosios Britanijos kinologo John Fisher nuomonę (“Šuns akimis”, 1990) ir prancūzų žurnalo “Jūsų šunys” straipsnių mintis. Abiejų autorių nuomonė vieninga: tik šeimininkas atsako už šuns elgesį!

Genialūs aktoriai

Šunų psichiką formuoja gyvenimas mieste - priešiškoje jo prigimčiai, nutolusioje nuo gamtos aplinkoje. Šuo prisitaikė, išlavėjo nauji refleksai. Jis atneša savo pavadėlį, kai ruošiatės į lauką, tempia šeimininką už rankovės, kai ko nors pageidauja… Prašinėjimas - tiesiog virtuozižkai iš žmonių gyvenimo įsisavinta pamoka. Puikiausias pavyzdys - suakmenėjęs keturkojo žvilgsnis, ryte ryjantis pyragėlių lėkštelę ant mažo staliuko… Letena skrebena šeimininko koją, retkarčiais įterpiamas atodūsis ir gailus šniurkščiojimas - prieš jus nelaimingiausias žemės padaras… Matyta? O prašymas nustumiant kitus, jei tuo metu pasipainios, jį ir būtent jį glostyti… Fizinis kontaktas su mylimu šeimininku šuniui reiškia ramybę, jaukumą. Jis laiko šeimininką gaujos vedliu, o kas nenori priartėti prie savo viešpaties? “ Civilizuotas miestietis” šuo dar išlaikė protėvių instinktą sergėti teritoriją , bet vos tik šeimininkas pasisveikina su atvykėliu, šuo pradeda vizginti uodegą, nustoja sargauti, gali net išbučiuoti atvykėlį. Kai kurie šunys netgi moka šypsotis (koliai, šnauceriai ir kiti). Snukelių mimika, kai jie laimingi ar nelaimingi,- tikrų tikriausia gyvūnų socializacija. Kartais šunys net imituoja žmogaus veiksmus (drauge “kasa” sode, krausto daiktus, prižiūri vaikus).

Gal pažaistume?

Šunys tarpusavyje žaidžia vienaip, o su žmogumi - visai kitaip. Dobermanė, suradusi po stalu kamuoliuką, visą vakarą siūlo jį svečiams ir kviečia žaisti - ji tiesiog nori, kad tiems atvykėliams būtų taip smagu kaip jai, kai laksto paskui kamuolėlį. Akyse - nuostaba ir nusivylimas, kad niekas nežada įsitraukti į jos siūlomas pramogas. Šunų gestai labai iškalbingi, bet jie niekada jais nesinaudoja bendraudami tarpusavyje. Vadinasi, šunys juos išlavino norėdami suartėti su žmonėmis.

Norėčiau šuniškų džiaugsmų…

Priversti slopinti įgimtus instinktus (medžioklės, grobio persekiojimo), šunys kenčia. Gaudantis kieme katę ar pasileidęs paskui dviratininką šuo tuoj baudžiamas, jaučiasi suvaržytas, nelaimingas, nebepasitiki šeimininku. Tie, kurių instinktai vis dar stiprūs, nutrūkę nuo pavadėlio, gali išgąsdinti ar net sužaloti žmogų, kitą gyvūną. Blogiausia, kad pakitusios šunų gyvenimo sąlygos labai veikia jų seksualumą. Jei mažas šunytis anksti paimamas iš lizdo, jis nesuvokia lyčių skirtumo ir priklausomybės tam tikrai rūšiai. Toks gyvūnas, pažindamas tik žmogų, gali jį pasirinkti “meilės” objektu. Šunelis su didžiausiu malonumu trinsis į šeimininko koją, pagalves ar minkštus žaislus. Pastebimas padidėjęs seksualumas patinų, gyvenančių vyriškoje kompanijoje ir neturinčių galimybės susitikti su kalėmis. Nuolatinis “meilės alkis” perauga į agresiją arba perdėtą bailumą, jei nuolat baudžiamas už seksualines “pretenzijas”. Vieniša šeimininkė moteris, kai patinukui sukanka pusmetis, turėtų atstumti jį ir aiškiai parodyti, kad yra abejinga jo “įsimylėjimui” (taip pat ir vyriškis, laikantis kalę). Priešingu atveju sulauksite ne vien pavydo scenų, bet ir tikros agresijos, kai į namus užsuks priešingos lyties atstovas. Kita “miestiečio” patino kančių bėda - nebegali žymėti savo teritorijos. Šuo už balutes skaudžiai baudžiamas ir darosi neurotiškas, nes gamta diktuoja viena, o šeimininkas kita!

Komforto - po lygiai!

Šuo greit supranta, kas malonu, o kas ne. Antai, jūsų numylėtinis nebenori į lauką, kai ten… “šuniškas” oras, nebelipa nuo lovos arba rodo iltis, jei norite nukrapštyti nuo savo fotelio. Nenorėdami triukšmo ir prisibijodami kaimynų, jūs leidžiate savo rotveileriui prigulti kojūgalyje, atpjaunate gabalą bifštekso mielam spanieliukui, nes jis šiandien liūdnas… “Žmoginimas”, deja, atsigręžia į pačius šeimininkus. Nuolat skatindami šunų infantilumą, neleidžiame jam būti tuo, kuo jis gimė - šunimi! Ir jūsų lepūnėlis jau nebenori būti vienas, todėl nusiaubia namus, kai išeinate į darbą, nevalingai šlapinasi, nebeėda ar simuliuoja ligą, kai paliekate keletui dienų pas draugus. Net suserga depresija. Šuo demonstruoja antropomorfines savybes.

Tironas?

Iš tiesų mūsų augintiniai - talentingi psichologai. Jie greit orientuojasi situacijoje, puikiai jaučia žmonių nuotaikas ir supranta ketinimus. Gudriai manipuliuodamas šuo ima diktuoti savo taisykles. Pavyzdžiui, “sumąsto”, ką veiks pasivaikščiojimo metu. Šuo bosas, “vedžiojantis” lauke čiuplutę savo šeimininkę, nuspręs prigulti pievelėje, ir jokios pastangos, įkalbinėjimai nepadės - jis žino, koks kieno svoris ir kas čia “tars paskutinį žodį”. Arba bokseriukas, vieną sykį nusprendęs neprileisti svečių prie vaišių stalo ir dėl to šokoladuku išviliotas į garažą, kitąkart paaukos tą šokoladą ir mirtinai įsitvirtins po svetainės stalu. Nusileisti, paklusti reikštų nulipti hierarchijos laipteliu žemyn, o tai neįmanoma, kai esi bosas ir numylėtinis!

Šeimininke, atmink:

1. Šuo kuo anksčiau turi suprasti, kas šeimos (gaujos) vadas.

2. Komandos, žvilgsnis, balsas niekada neturi išduoti jūsų abejonių. Komanduoti griežtai, tiksliai, aiškiai ir vieną, o ne dvidešimt kartų.

3. Bausti nepaklusnų šunį iškart, o ne praėjus pusdieniui ( fizinė bausmė - tik galutiniu atveju, dauguma šunų puikiai supranta “fu!”, o dar daugiau pasiekiama nubaudus nebendravimu - “vedlys pyksta!”).

4. Pirkdami šunį, būtinai konsultuokitės veislės klube, pasidomėkite, ar nebuvo agresyvūs šuniuko tėvai (dauguma veisiamų šunų turi gauti psichikos patikrinimo pažymas). Jei šuns agresija genetiškai įgimta, bus labai sunku.

5. Dresuokite šunis, o ypač didžiuosius. Pirmąsias pamokas išmokite su instruktoriumi.

6. Sportuojantis arba medžiojantis šeimininkas - šuns idealas. Fizinis krūvis (ypač seksualiems patinams) “sudegina” energijos pertelių.

7. Kuo ilgiau būkite gryname ore, užmiestyje, gamtoje.

8. Leiskite šuniui šėlti, žaisti su gentainiais, tik svarbu, kad mažo šuniuko neišgąsdintų vyresnieji. Šunų pjudymas - šeimininko menko intelekto požymis.

9. Per žaidimus lavinkite įgimtas šuns savybes (atnešti paslėptą ar numestą daiktą, vasarą daug plaukioti, sekti pėdsakais ir t.t.). Įsitraukite į šunų sportą, treniruokite augintinį (rungčių - begalė), kur nors “įdarbinkite” šunį.

10. Neperšerkite, kontroliuokite šuns svorį.

11. Labai seksualius patinus, jei nežadate veisti, pasitarę su veterinaru, kastruokite. Nesikankis nei gyvūnas, nei jūs.

12. Dažniausiai šuns agresija kyla iš baimės (norėdamas apsiginti - puola). Mažo šuniuko niekada negąsdinkite. Skatinkite, girkite, drąsinkite, įpratinkite nieko nebijoti.

13. Nepainiokite meilės su besaikiu lepinimu!



Parengė Aurelija Staskevičienė

www.augintojams.eforum.lt

Labai naudinga, aktualu ir įdomu.

Na, Vėtra tai elgiasi lygiai kaip ta dobermanė, aprašyta straipsnyje Kai tik svečiai ateina ( o kartais ir tiesiog mums, saviškiams) visą vakarą siūlo žaisti, neša visus savo turtus, rodo, bruka į rankas, o kai niekas į ją nekreipia dėmesio, būna labai nelaiminga