Dogo Argentino/Argentine Dogo/Argentinian Mastiff
Bendra charakteristika
Argentinos dogas taip pat kartais vadinamas Argentinos mastifu. Tai vienintelė visame pasaulyje pripažįstama iš Argentinos kilusi veislė. Šis gero bei švelnaus būdo ir akinamo baltumo šuo dėl savo fizinių duomenų gali būti vadinamas tikru atletu.
Tai yra raumeningas, tačiau kartu gracingas šuo, pasižymintis itin galingais žandikauliais bei trumpu, glotniu, žvilgančiu, storu ir visada baltu kailiu. Jis turi masyvią galvą su tvirtais žandikauliais, tamsiai ar šviesiai rudas akis, žvelgiančias intensyviu, budriu žvilgsniu. Jėgos įspūdį dar padidina plati ir gili krūtinė. Kaklo oda kiek apdribusi – tai apsaugo šunį nuo gruobuonies nasrų medžioklės metu.
Ilga uodega siekia užpakalinių kojų kulkšnis; ji niekada neturi būti pernelyg iškelta, nors šuo eidamas ją gali siūbuoti, o džiaugsmo akimirkomis pakelti.
Trumpas baltas kailis neturi poplaukio (šaltesnio klimato zonose gyvenantys šios veislės šunys vis dėlto neretai užsiaugina poplaukį).
Suaugusio Argentinos dogo aukštis ties ketera svyruoja tarp 60 ir 68 cm. Patino kūno masė turėtų būti 40-45 kg, kalės sveria kiek mažiau.
Kilmės istorija
Šios veislės "tėvas" – dr. Antonio Noresas Martinezas, azartiškas medžiotojas, kurio netenkino jau esančios medžioklinių šunų veislės. Dauguma medžioklinių šunų turėjo po vieną ar kitą reikiamą savybę, tačiau nė vienoje nebuvo pilno jų derinio, kurio reikėjo A.Noresui Martinezui. Tad trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje jis, pagrindu paėmęs vadinamąjį Kordobos kovinį šunį, kartu su broliu Augustinu ėmė kurti naują veislę. Vien Kordobos šunyse buvo ispanų mastifo, buldogo, bulterjero bei bokserio genų mišinys, prie kurio jie pridėjo dar devynias veisles, siekdami sukurti šunį, galintį be vargo medžioti Pietų Amerikos plėšrūnus – laukinius šernus, jaguarus bei pumas.
Vien kovoms išvestas jėga, drąsa ir ištverme pasižymintis Kordobos kovinis šuo buvo sumaišytas su vokiečių dogu, kuris kiek padidino ūgį. Dėl drąsos ir ištvermės buvo pridėti ir anglų buldogas bei bulterjeras, o uoslę patobulino pointerio genai. Sustiprinti žandikauliams buvo įmaišytas bordo dogas, o padidinti atsparumą atšiauriam klimatui – Didysis Pirėnų šuo, kuris taip pat suteikė sniego baltumo kailį. Vilkogaudžio genai suteikė greitumo ir vikrumo, o bokseris buvo pasirinktas dėl jo stiprios asmenybės bei intelekto. Galiausiai siekiant išgryninti baltą kailio spalvą, patobulinti nosį ir padidinti šunį buvo pridėta ispaniškųjų mastifų, ypač – Pirėnų mastifo, – kraujo. Bėgant metams, veislė buvo tobulinama, vis pridedama "šviežio kraujo", kol galiausiai buvo sukurtas Argentinos dogas. 1928 metais A.Noresas Martinezas parašė veislės standartą, kuriame svarbiausia vieta teko darbinėms šio šuns savybėms. Jam medžioklėje žuvus, brolio darbą tęsė Augustinas, kurio dėka 1973 metais veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija (FCI).
Charakterio bruožai
Argentinos dogas, priešingai daugelio nuomonei, nėra itin agresyvus šuo. Šios veislės atstovai draugiškai elgiasi su žmonėmis ir ramiai reaguoja į svetimus. Tačiau, iškilus grėsmei šeimininkui ar namams, jie puola žaibiškai ir nedvejodami. Argentinos dogai loja nedaug, yra itin drąsūs, labai galingi ir ištvermingi.
Argentinos dogas labai gerai sutaria su vaikais ir pakenčia įkyriausias jų glamones. Dėl savo stabilaus ir patikimo būdo tai puikus šeimos šuo.
Šis šuo yra geras namų sargas, o tuo pat metu – protingas ir žaismingas kompanionas. Jis lengvai dresuojamas, tačiau yra linkęs dominuoti, tad šeimininkas turi būti tvirto būdo ir valios žmogus.
Suaugę Argentinos dogai neretai agresyviai reaguoja į kitus šunis, nors patys pjautynių neprovokuoja. Šie šunys puikiai sutars su kitais šeimos augintiniais, jei nuo vaikystės augs kartu. Argentinos dogą patartina jau nuo jauno amžiaus pratinti taikiai bendrauti su kitais gyvūnais. Be to, rekomenduotina anksti pradėti mokyti šį šunį paklusnumo.
Argentinos dogas gerai jausis gyvendamas bute, jei jam netruks fizinio krūvio. Tai yra darbinis šuo. Jis naudojamas medžiojant stambius žvėris, apsaugai, policijoje, ieškant sprogmenų bei narkotikų, paieškos ir gelbėjimo darbams. Argentinos dogas gali tapti geru aklųjų vedliu, taip pat dalyvauti vikrumo varžybose ("agility").
Kita
Argentinos dogai yra iš esmės sveiki šunys, tačiau neretai pasitaiko kurtumo atvejų. Dėl balto kailio, neturinčio pigmento, šie šunys taip pat gali būti alergiški ar sirgti odos ligomis.
Argentinos dogai gyvena vidutiniškai 10-12 metų. Trumpu baltu jų kailiu lengva rūpintis, jie neturi specifinio šuns kvapo. Kailis šeriasi vidutiniškai. Vertėtų atidžiau pasirūpinti itin greitai augančiais šios veislės šuns nagais ir dažnai juos karpyti.
šaltinis:fauna.savel.org nuotraukos imtos iš: justdogs.com; dogbreedinfo.com;bulldoginformation.com
Hitskin.com
Temos pavadinimas: Argentinos dogas 
Antr. 08 25, 2009 4:31 am
.
,bet aš kažkaip nemėgstu tokių 'agresyvių' veislių. 
