Juos dar vadina Gordono seteriais. Šis vardas dviprasmis, o kilmės istorija - intriguojanti. XIX amžiuje Škotijos hercogas Aleksandras Gordonas išgarsėjo, pristatydamas savo seterius medžioklėse, parodose ir lauko bandymuose. Visur pirmas! O Anglijos kinologai įsitikinę, kad juodakailius su įrūdžiu seterius nuo seno veisė Tomas Koukas bei Henris Pedžetas. T.Koukas laikytas taikliausiu Škotijos šauliu, jis turėjo fazanų ir medžioklinių šunų veislyną. Na, o H.Pedžetas - Vaterlo mūšio didvyris. Minėti didikai - draugai, jie svečiuodavosi vienas pas kitą, drauge medžiodavo ir, žinoma, apsikeisdavo šunimis. Šios mainybos ir A.Gordono aistra veisti kuo geresnius šunis lėmė, kad veislė pavadinta jo vardu. O juk derėtų paminėti ir ketvirtąjį asmenį - vyriausiąjį Gordonų pilies šunininką Džalbą. Galbūt tikrasis "kaltininkas" - paprastas šunininkas... Beje, vėliau hercogas Georgas Gordonas tęsė Aleksandro tradicijas ir tobulino seterių veislę. Tad kas tikrasis veislės kūrėjas?
Kai Gordonai "nušlifavo" visus veislės kampus, škotų seteriai ėmė kopti į šlovės olimpą: 1859 m. pirmoji Anglijos medžioklinių šunų paroda - pirmoji vieta; 1865 m. paukštinių šunų lauko bandymai - trys pirmosios vietos.
Šiaurės Škotijoje, netoli Fohaberso, tebestūkso Gordonų pilis. Šunys ten dabar nebeloja. Išlikusi tik anų laikų atmosfera - paslaptinga kaip ir netoliese tyvuliuojantis Lochneso ežeras. Beje, škotai mėgsta pasakoti ir kitą legendą: atsiskyrėlis medžiotojas nusipirko iš piemenų kolį, mokėjusį patykoti paukščius, ir sumišrino jį su vietiniu seteriu. Vėliau kažkas įliejo bladhaundų ir kitų šunų kraujo. Taip atsirado škotų seteriai.
Gordono seteriai - stambiausi iš seterių. Medžioklėje jie itin kantrūs, kruopščiai vykdo komandas ir yra vyriškai ištvermingi bei santūrūs. Jų kailis - tik juodas su įrūdžiu. Škotų seterius drąsiai galima laikyti lauke (pratinti nuo mažumės). Jie nelepūs ir neišrankūs gyvenimo sąlygoms.
Lietuvos Gordono seterių pradininkė buvo R.Žliubo augintinė GORDA .
*Tai stipriausias, sunkiausias ir lėčiausias iš seterių. Seniau, dar prieš prasidedant medžioklėms su šautuvais, šuo suuosdavo ir rasdavo laimikį, paskui tyliai tupėdavo ir laukdavo, kol ateis medžiotojas. Ši savybė prisidėjo prie draugiško ir ramaus būdo susiformavimo.
*Škotų seteris – paukštšunis. Jo labai gražus kailis – juodas su įrudžiu. Gali turėti mažą baltą dėmelę ant krūtinės. Ramaus būdo, jautrus, švelnus, meilus, draugiškas ir nuovokus šuo. Tačiau savavalis.
*Lengvai dresuojamas, tačiau kartais gali užsispirti, todėl jam patartina lankyti paklusnumo pratybas. Šeimininkas su škotų seteriu turi elgtis meiliai ir nuosekliai.
*Šiuos šunis dar mažiukus reikia pratinti prie įvairių žmonių, gyvūnų ir aplinkybių. Apskritai škotų seteriai su kitais šunimis sutaria kuo puikiausiai. Tačiau prie kačių ir kitų kambarinių gyvūnų juos reikia pratinti.
*Su seteriais reikia daug lakstyti. Puiku, jei lakstys šalia dviračio (tik kai paaugs). Nusilakstęs ar po medžioklės šuo kambaryje ramus. Linkęs valkatauti, todėl geriau laikyti aptvertame kieme.
*Visas gerąsias savybes škotų seteriai išlaikė iki šiol, galbūt yra tik vienas minusas – juodas atspalvis, dėl kurio jie nematomi miške ir sutemus, o pietų kraštuose jiems per karšta.
šaltiniai: linksmas.net
ei.libis.lt
rodiklis 
Latest images 
.
Man išvis visi seteriai kažkuo žavūs. 
