Žalias ar virtas maistas?

Panaršę internete, galite rasti įvairių patarimų – jau atmetus peštynes dėl sausų ėdalų, žmonės riejasi, kas geriau – virtas (termiškai apdorotas) ar žalias maistas? tarkim, daug kas mėgsta šuniuką palepinti virtais kaulais, tačiau tokie kaulai būna trapesni už žalius.

Terminis mėsos apdorojimas sunaikina daugelį šuniui reikalingų medžiagų Aminorūgščių, fermentų), esančių joje. Jei virta mėsa – nuolatinis šuns maistas, ateityje jam gali išsivystyti kardiomiopatija. Žalio maisto priešininkai sako, kad virtą mėsą šuo lengviau virškina – deja, tai labiau būdinga žmogui, kadangi jo virškinimo traktas kaip ir neprisitaikęs susidoroti su žaliu kumpiu. Didžiausias žalios mėsos keliamas pavojus – galimos infekcijos.

Duoti „čielas“ daržoves irgi nėra gera mintis – šuns dantys pritaikyti draskyti mėsai, o ne kramsnoti obuoliukus. Vaisiai ir daržovės turi būti pateikiami susmulkinti – kitu atveju šie produktai greit „praskries“ augintinio virškinimo sistemą ir jis nespės pasisavinti visų reikiamų medžiagų.

Grūdai šuniui netinka, nebent jie gerai išverdami. Termiškai neapdorotų grūdų šuns organizmas nepasisavins.

RAW

Daugelis šunų augintojų mano, kad natūraliausia šunį maitinti taip, kaip ėda jo laukiniai giminaičiai. Komercinius ėdalus jie laiko ne tokiais tinkamai šunims. Šių natūralistų priešininkai teigia, kad šuns šėrimas žalia mėsa sukelia daug pavojų ir kad nėra jokio mokslinio įrodymo, teigiančio, jog taip šunis maitinti tikrai sveikiau.

Žalia mėsa šuns skrandžio terpę padaro labiau rūgštinę negu košės ar komerciniai ėdalai. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad tokioje terpėje geriau apvirškinami tokie dalykai kaip kaulai. Pvz., laukiniai gyvūnai ėda grobį su visu kailiu ar plunksnomis, tačiau nekas nepastebėjo kad ir liūto, Serengečio parke bandančio iškosėti sąvėlų rutulius. Vienintelis plėšrūnas, nudiriantis aukai kailį, yra leopardas. Jei sausu ėdalu šeriamam šuniui kaulas gali pridaryti rimtų problemų, RAW šeriamo šuns virškinimo sistema su juo susidoros daug geriau.

Mėsa turi būti laikoma šaldiklyje ar šaldytuve. Jokiu būdu jos negalima palikti normalioje temperatūroje, ypač vasaros metu – ji greit pradės gesti. Šaldytuve mėsa gali išbūti iki 4 – 5 dienų.

Kokius produktuos duoda RAW šeriantieji savo šunims? Didžiąją dalį (80 proc.) jų sudaro bet kokia mėsa, mažesniąją (po 10 proc.) – mėsingi kaulai ir subproduktai (kepenys, blužnis, inkstai, smegenys, skrandžiai, plaučiai... (pastarieji tinkami šunims, turintiems antsvorio, kadangi juose daug nevirškinamo kolageno). Geriausia – karvių, ožkų, avių, elnių mėsa. Tinka ir paukštiena, kažkiek reikia duoti kiaulienos. Žuvis duodama bent kartą per savaitę, ją galima šerti neišdarinėtą, geriausia – upėtakis, skumbrė, lašiša. Nepatariama vieno ėdimo metu maišyti skirtingų mėsos tipų (pvz., jautienos su elniena). Pradedant šunį maitinti RAW didelė raciono įvairovė nepatartina, vėliau, įsivažiavus, mėsa turi būti įvairi. Normavimas – 2 – 3 proc. suaugusio šuns kūno masės.

Savininkai, augintinius maitinantys RAW, teigia pastebėję tokius teigiamus pokyčius:

Sumažėja šuns kailio šėrimasis

Pagerėja šuns dantų būklė

Pagerėja epilepsija sergančių šunų savijauta

Šuniui nereikia pirkti papildų

Jei šuo anksčiau šertas sausu ėdalu, dažniausiai sumažėja išmatų kiekis

Užauga raumenų masė, pats šuo priauga svorio

Stiprėja šuns imunitetas

Šuo nustoja rankioti atliekas lauke, neryja savo išmatų (nebeieško alternatyvių maisto šaltinių)

Šuo mažiau šlapinasi

Jokiu būdu negalima maišyti skirtingų mitybos tipų, pavyzdžiui, sauso maisto su mėsa. Taip maitinant, šuns organizmas pirmiausia pasisavins sauso ėdalo angliavandenius, o nesuvirškinti mėsos baltymai ar riebalai iššauks alergijas. Be to, toks skirtingų ėdalų maišymas gali iššaukti skrandžio ligas.

Keičiant komercinius ėdalus į natūralią mėsą, reikia turėti omenyje, kad kurį laiką (nuo savaitės iki mėnesio ar net ilgiau) šuns organizme gali vykti detoksikacija (liaudiškai tai vadinama visokio brudo iš organizmo šalinimu) – vėmimas, viduriavimas, blogas snukio kvapas, odos niežulys. Paprastai šuo detoksikuosis per tą kūno dalį, kuri silpniausia. Pvz., jei šuo turi probleminę odą, toksinai aktyviausiai veršis per ją ir kuriam laikus jos būklė gali pablogėti. Šlapimas gali tapti tamsios spalvos, išmatos – gleivėtos arba kruvinos. Kai kuriems gyvūnams gali išsiskirti daugiau ausų sieros, kiti kurį laiką gali aktyviau bezdėti. Kartais galimi intelektiniai ar emociniai šuns pasikeitimai.

BARF

Kaulai ir žalias maistas – taip lengviausia apibūdinti BARF mitybą. Prisimenama laukinė šuns prigimtis ir šeriamas jis natūraliai. Pagrindas – žali, mėsingi kaulai, smulkintos daržovės. Neduodama grūdų, kadangi šuo šiaip ar taip nėra prisitaikęs jų virškinti. Mėsa dažnai malama.

Naudojama vištų (geriau raudona, o ne balta mėsa), kalakutų mėsa, jautiena, ėriena, žuvis. Rečiau – elniena, briediena, triušiena, ožkiena, bebriena... Alergiški gyvūnai neretai ėda strutieną ir soras ar antieną ir bulves. Kartą per savaitę duodama kepenų, inkstų, širdžių. Kaulai, esantys viščiukų kakleliuose bei nugarėlėse, padeda aprūpinti šunį reikiamu kalcio ir fosforo kiekiu. Šuniui kartais duodama kiaušinių ar smulkintų jų lukštų. Maistas turi sudaryti 2 – 3 proc. šuns kūno masės, o kalbant apie mėsos ir augalų pasiskirstymą, autorių nuomonės išsiskiria – arba 50 proc. raciono turi sudaryti mėsa, 50 proc. – daržovės, arba 2 dalys mėsos ir 1 dalis daržovių (šuniukams – 3:1).

Dažniausia BARF šeriami šunys gauna tokių augalų: šparagai, burokai, brokoliai, Briuselio kopūstai, kopūstai, morkos, žiediniai kopūstai, salierai, kiaulpienių lapai, dilgėlės, kaliaropės, petražolės, pastarnokai, žirniai su ankštimis, moliūgai, batatai, ropės, cukinijos... Petražolių reikia nedidelių kiekių, kadangi tai natūralius diuretikas. Su burokais pradėti atsargiai, kadangi jie natūraliai valo organizmą. Kalbant apie kiaulpienes – kuo jaunesnis lapukas, tuo mažiau jis kartus, tokie renkami pavasarį, rudenį galima iškasti jų šaknų.



Kartais šuniui sumaitinamas česnakas yra natūralus parazitų atbaidytojas.

Daržovės smulkintos todėl, kad laukiniai gyvūnai, sumedžioję kokį žolėdį, suryja ir jo žarnas, o jose esantys augalai būna susmulkinti, vadinasi, plėšrūnai labiau prisitaikę virškinti smulkintus augalus. Svarbiausia nieko nevirti – karštis sunaikina šuniui reikalingas amino rūgštis, o virti kaulai labiau linkę skilti ir kenkti šuniui. Teigiama, kad BARF šeriami šunys rečiau serga, būna energingesni, turi sveiką, spindintį kailį, sveikus švarius dantis, jų išmatos mažiau dvokia (o ir patys skleidžia silpnesnį kvapą) ...

Kaulai

Kaulai – atskira diskusijų tema. Vieni žmonės šunis jais aktyviai malonina, kiti piestu stojasi prieš tokius dalykus. Natūralioje aplinkoje plėšrūnai graužia kaulus, tačiau ne plikus - tuo pačiu jie priryja ir didelius kiekus grobio mėsos, vidurių bei plaukų – o šie puiki apsauga nuo skeveldrų. Vilkų tyrinėtojai teigia, kad šių gyvūnų išmatose esantys plaukai dažnai būna apsiviję kaulų atplaišas.

Jei šuo linkęs labai aktyviai doroti ir ryti kaulus, jam jokiu būdu negalima duoti lengvai skylančių, virtų kaulų – šie gali sužaloti snukį, gerklę, skrandį ar žarnyną, įrijęs kaulą šuo gali uždusti. Daug kaulų gaunantis šuo gali ir suviduriuoti (nuo kaulų čiulpų).

Saikingas kaulų graužimas lavina šuns žandikaulių raumenis ir skatina šiokią tokią protinę veiklą, taip pat padeda nuvalyti dantis, mažina jų akmenų susidarymo tikimybę

Per daug kaulų nėra gerai, nes didelis kalcio kiekis blogina virškinimą, o per daug fosforo sukelia inkstų ligas. Daugelis sutaria, kad jokiu būdu negalima duoti virtų ar keptų kaulų – jie būna trapesni, lengviau pažeidžia šuns virškinimo traktą.

Kaulus geriausia duoti šunį pastoviai šeriant ne sausu ėdalu (tokiu atveju kramtymo poreikiui yra išeitis – kremzlės ir sausgyslės), o mėsa – tuomet jo skrandžio terpė būna labiau prisitaikiusi prie tokių produktų. Kaulus reikia duoti ir atsižvelgiant į šuns būdą – vieni nugraužia tik kremzliukes, kiti bando sudoroti viską.

Pavojingiausi – kiaulių kaulai. Atsargiai reikia duoti ir vištų kaulus – jie linkę skilti. Mažų kauliukų reikia vengti – šie gali uždusinti šunį. Jokiu būdu negalima kaulų duoti alkanam šuniui – tai nėra maistas. Negalima duoti ir plikų kaulų – kaulas turi būti su mėsa, arba, kaip daug kas išsireiškia, „kaulas mėsoje“. Taip pat reikia stebėti, kaip šuo elgiasi su kaulu – jei šuo iškart puola trupinti didelį kietą kaulą, tokių jam negalima, o jei gražiai nugraužia mėsą – galima (bet ne per dažnai, kadangi laikui bėgant nuo kietųjų kaulų nudyla arba kartais net išlūžta dantys).

Netaisyklingai malonindami šunį kaulais galite pridaryti didelių problemų – pavyzdžiui, kieti tuščiaviduriai (galūnių) kaulai, duodami reguliariai, sukelia rimtų virškinamojo trakto sutrikimų (erozijos, opos) bei sužalojimų.

informacija sunys.xz.lt

Aciu man sita informacija labai praverte.Pasimokiau kaip gerai serti suniuka