Dažnai tėvai vaikui nuperka mažą šuniuką ir dažniausiai kiemsargį. Vaikui jis patinka, kol būna mažas, bet šuniukui augant daugėja rūpesčių - augintinis viską graužia, jį reikia mokinti "reikalus" atlikinėti lauke... Jei šitos problemos ir išsprendžiamos, tai vaikui dažnai atsibosta mažas paprastas šunelis ir jis užsimano „kieto“ šuns. Deja, tiek vaikas, tiek dažnai ir suaugę žmonės nesuvokia, kad mažo kiemsargiuko širdelė plaka taip pat, kaip ir veislinio šuns, kad kiemsargis irgi nori švelnumo bei meilės, kad jį taip pat galima išmokyt visokiausių komandų ir jis ištikimai tarnaus savo šeimininkui. Vis dėlto tokie šuniukai dažnai atsiduria gatvėje arba globos namuose.
Pirma sąlyga: šuo turi tapt šeimos nariu.
Jeigu žmogus užsimano keisti šunį, vadinasi, jis negali turėt jokio gyvūno. Patikėkit, taip būna.

Antra klaida. Žmonės, prieš įsigydami šunį, nesupranta, kad vidutiniškai 10 metų, bus „parduotos atostogos“, nes šuns amžius panašiai toks - kartais iki 15 metų, kartais mažiau nei 10 metų.Kiekvieną kartą prieš kur nors išvažiuojant, šuns savininkas susidurs su problema: kur palikti augintinį?

Trečia klaida. Žmonės, pasirinkdami šuns veislę, nesuderina jos su savo charakteriu, dažnai renkasi šunį tik pagal eksterjerą (išvaizdą) ir nepagalvoja apie tos veislės pagrindinius charakterio bruožus, neatsižvelgia į laikymo sąlygas. Pvz., jei žmogus gyvena bute, tai sunkumų jam sukels ilgaplaukiai šunys - labai daug plauku ant kilimų ir kvapas stipresnis, nei kitų. Tai tik labai mažas palyginimas. Žmonės nesupranta, kad kai kurių veislių jie nesugebės tinkamai prižiūrėti. Nesupranta ir to, kad kai kuriems šunimis reikia griežtumo ir tvirtumo, kitiems - daugiau švelnumo ir judėjimo ir taip toliau...
Žmogus turi suderint šuns laikymą su gyvenamąją vieta, taip pat išsiaiškinti, ar bus kur augintinį vedžioti, ar galės kiekvieną ryta keltis ir vesti jį laukan, galų gale ar kas nors galės jį išvest 2 - 3 kartus per dieną? Svarbu ir tai, ar dėl šuns įsigijimo neprieštaraus kaimynai.

Kaip ir žmonės, šunys turi savo individualų charakterį. Šuo niekuomet nebus toks, kokius rodo kino filmuose. Žiūrint meninius filmus, reikia atkreipt dėmesį į titrus, kiek ten filmuojasi šunų. Vienu metu Lietuvoje labai buvo susižavėta vokiečių aviganiais, ypač po filmo „Komisaras Reksas“. Aš pats girdėjau iš vienų žmonių, kurie turėjo 09 metų vokiečių aviganį, kad jis kvailas šuo, nieko nemoka, nevykdo jokių komandų. Kai paklausiau, ar mokė šunį, dirbo su juo, jie buvo nustebę - "o ką, dar ir dresuot reikia?".
Dar vieną klaidą daro jaunuoliai, norintys turėti piktą šunį. Čia jau pati didžiausia klaida.“Piktas“ šuo - tai sugadintas šuo. Šuo saugos savo namus ir savo šeimininką visą laiką, bet maždaug nuo 1,5 metų. Tai jis darys instinktyviai. Kaip ir minėjau, šunys irgi turi savo charakterį. Tad vienas šuo geriau linkęs būti pėdsekiu, o kitas, nors ir tos pačios veislės, gali būti linkęs „sulaikymams“, sargavimui ar panašiai.
Šeimininkas turi žinoti, kad šuniui, ypač didesniam, dresūra būtina. Ir ne tam, kad pasipuikuoti prieš kitus, o tam, kad nesukelti diskomforto kitiems. Tam, kad bet kokiu metu išgirdęs komandą „pas mane“, šuo atbėgtu pas šeimininką, bet kokiu atveju vykdytu komandą „palik“ arba „fu“. Tada sumažėja galimybė, kad augintinis užpuls nekaltą praeivį, kad išbėgs į gatvę ir panašiai.

informacija sunys.xz.lt