Šuniška baimė

Šuniška baimė



Dauguma šunų nemėgsta būti vieni. Kaukia, inkščia ir net nusiaubia namus. Likę vieni jaučiasi nesaugūs, bijo, kad šeimininkas nebegrįš (instinktas: gauja turi būti kartu!). Kitąsyk jie tampa liūdni ir nelaimingi todėl, kad nepritampa naujuose namuose. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje pasitaiko konfliktų, triukšmingų santykių aiškinimosi, šuo sutrinka, neranda kalbos su pykstančiais, irzliiais namiškiais. Vargšas padaras neranda ramybės šiame kare. Jis nežino, kaip elgtis, kurią pusę palaikyti - nepasitikėjimas namiškiais neduoda šuniui ramybės. Pasitaiko iš prigimties jautrių šunų, kurie yra dirglūs, netgi neurotiški.
Įveikti šuns baimes, nuslopinti nuolatinį nerimą sunku, bet mėginti reikia. Antraip gyvenimas su tokiu augintiniu gali tapti kančia.
Siūlome jums keletą būdų. Gal bent vienas jų padės įveikti šunišką baimę.

Narvas
Nupirkite šuniui surenkamą narvą arba kelioninę dėžę. Puiku, jeigu prie šio daikto šuniukas pratinamas nuo mažumės. Tegul narvas stovi atidarytas, kad bet kuriuo momentu šuo galėtų į jį patekti. Ten jis ras ramybę, pasislėps nuo triukšmo ir nepageidaujamų žmonių, pailsės. Narve turi būti patiestas šuniui tinkamas čiužinukas, padėta žaislų ir dubenėlis vandens. Narve gulinčio šuns patartina netrikdyti. Net jeigu šuo nusikalto ir pasislėpė narve - jis "išsigelbėjo" (vilkas paspruko į saugią savo landą). Kai augintinis pripranta prie narvelio, nelaiko jo kalėjimu, o tik saugia vietele. Narve šuniui lengviau jūsų laukti, jis tampa ramesnis, juolab kad narve smarkiai nepasiausi.
Zoopsichologai teigia, kad stipriausią nerimą ir baimę šuniukai išgyvena būdami 8-11 savaičių amžiaus. Tuomet juos užgriūva naujovių lavina - negirdėti garsai, nepažįstami kvapai, nesuprantami reiškiniai. Jeigu tokio amžiaus šunelis yra su motina kale arba rūpestingu šeimininku, kuris padeda augintiniui pažinti pasaulį ir susivokti, nerimas ir baimė praeina. Bet jeigu šuniukas atskirtas nuo vados, o jo naujieji šeimininkai kiauras dienas užsiėmę, jis tampa baikštus.

Šeimininko daiktai
Zoopsichologė Natalija Krivolapčuk rekomenduoja šuniui, kuris sunkiai išgyvena vienatvę, palikti kokį nors savo daiktą. Šis daiktas ir šeimininkui, ir šuniui turi būti brangus. Daiktą laikykite ne vien narve, bet pasiimkite keliaudami, eidami pasivaikščioti. Retsykiais numeskite ir liepkite šuniui jį atnešti. Būtinai prie daikto prisiartinkite ir jūs, palieskite, palaikykite. Namie šis daiktas tegul būna matomoje vietoje. Priveskite prie jo šunį ir patys prieikite, paimkite. Džiaukitės daiktu. Išeidami padėkite jį narve ir pasiųskite ten šunį. Ir viskas! Venkite ilgų atsisveikinimų - juk šuniui lieka daiktas, savotiškas jūsų "įsikūnijimas". Tai garantija, kad pargrįšite. Juk visada taip elgėtės. Šuniui atrodys: tereikia kantriai palaukti - šeimininkas prie šio daikto pargrįš.

Jūs - už durų!
Išmokyti savo augintinį susatvardyti, kantriai jūsų palaukti - nelengva užduotis. Ir net jeigu šis išmoksta pabūti vienas, ateityje vis tiek reikia įtvirtinti tai, ko išmoko. Kaip mokyti? Pasirenkite išeiti. Tyliai uždarykite laukujas duris. Po minutės sugrįžkite ir pagirkite šunį, jeigu šis elgėsi gerai, tyliai laukė už durų. Duokite gardėsį - juk šuo elgėsi puikiai. Vėl išeikite, bet tuoj pargrįžkite. Jeigu pratybos sėkmingos, sugrįžkite po 2, vėliau - po 5 minučių. Vis ilgiau palikite augintinį vieną.
Palengva pasiekite, kad šuo iškentėtų be jūsų keletą valandų. Retsykiais grįžkite anksčiau. Jam atrodys, kad šeimininkas šalia, bet kurią sekundę gali įžengti pro duris. Neikite vidun, kol nenutils bent porai minučių. Įsidėmėkite: šeimininkas prieina tik prie tylinčio šuns. Kauksmas nieko gero nežada - šuo turi tai suvokti. Tyla reiškia, kad šeimininkas pargrįš. Kantriai laukęs šuo turi tikėtis jūsų dėmesio ir pagyrų. Elkitės nuoširdžiai, nes šuo jaučia jūsų nuotaiką. Patikėkite, augintiniai jaučia ir supranta daug daugiau, nei mums atrodo.

"Kitokia" dresūra
Su šunimi reikia daug ir aktyviai judėti. Lauke jis turi patirti daug įspūdžių. Zoopsichologai netgi teigia, kad nusilakstęs šuo sapnuose "virškina" tai, ką patyrė, sudėlioja informaciją į lentynėles. Prieš jums išeinant į darbą, augintinis turi būti išsilakstęs ir pavargęs. Išsituštinęs, bet nealkanas, nes alkis neleis ramiai snūduriuoti. Nuovargis daro savo gerą darbą: limpančios akys, pavargę raumenys, noras prigulti - ne kauksmas ir eibės tuomet galvoje.
Jeigu niekas nepadeda, įtaisykite jam draugą. Kartais mažytis katinėlis sugeba "perauklėti" suaugusį stambų šunį.
Galima pasitelkti ir naujausius gyvūnų priežiūros dalykus. Pavyzdžiui, lojimą slopinančius antkaklius. Įkyriai lojančiam šuniui užsegus tokį specialų ankaklį, rezultatų pasiekiama gana greit. Šuniui sulojus, antkaklis sucypsi, skleidžia ultragarsus. Jis drausmina šunį ir, laikui bėgant, šis atsikrato bjauraus įpročio skalyti ir trikdyti aplinkinių ramybę.

Karina Daugirdienė


2006-2008 Didysis Šuo